Kila: Snow-White and Rose-Red

Kila: Snieguolė ir rožinė raudona - pasakojimų knyga iš Kilos

Kila siūlo įdomių istorijų knygų, kad paskatintų meilę skaitymui. Kilos apsakymų knygos padeda vaikams mėgautis skaitymu ir mokymusi su gausybe pasakėčių ir pasakų.

Kažkada buvo vargšė, vieniša našlė, gyvenusi atokiame namelyje. Priešais namelį buvo sodas, kuriame stovėjo dvi rožės. Viena nešė baltas rožes, kita raudoną.

Ji turėjo dvi dukras, kurios buvo panašios į dvi rožes, todėl vieną sniego baltą, kitą - raudoną.

Vieną vakarą motina užsidėjo akinius ir garsiai skaitė iš didelės knygos, o dvi mergaitės klausėsi, kol jos sėdėjo ir suko siūlus. Į duris pasibeldė, kad atrodė, jog kažkas nori būti įleidžiamas.

Rožė Raudona nuėjo ir atstūmė varžtą, manydama, kad tai vargšas žmogus. Bet tai buvo didžiulė meška, kuri užkišo didelę, juodą galvą aplink duris. Raudona-raudona šaukė ir spruko atgal, o Snieguolė pasislėpė už motinos lovos.

Lokys pradėjo kalbėti ir tarė: "Nebijok, aš tau nieko blogo nepadarysiu! Aš pusiau sustingęs ir noriu tik šiek tiek pašildyti šalia savęs".
- Vargšas meška, - tarė motina. - Atsigulk prie laužo, rūpinkis tik tuo, kad nesudegintum palto.

Lokis pasakė mergaitėms: „Prašau, šiek tiek išmušk mano sniego sniegą;“ todėl jie atnešė šluotą ir švariai nušlavė meškos kailį, o jis patogiai išsitiesė prie laužo ir patenkintas urzgė.

Kai tik išaušo diena, du vaikai jį išleido, o jis trypė per sniegą ir į mišką. Nuo to laiko meška kiekvieną vakarą lankėsi tuo pačiu metu ir leido vaikams linksmintis su juo tiek, kiek jiems patiko.

Atėjus pavasariui, lokys pasakė Snieguolei: „Aš turiu eiti į mišką ir saugoti savo lobius nuo nedorų nykštukų“. Snieguolė buvo gana liūdna, kad jis eina, ir ji atsuko jam duris. Lokis greitai nubėgo ir netrukus nebebuvo matomas.

Netrukus po to mama pasiuntė savo vaikus į mišką rinkti malkų. Jie pamatė nykštuką su sniego baltumo barzda, kiemo ilgio, o barzdos galas buvo įstrigęs medžio plyšyje.

Jis žvilgtelėjo į merginas savo ugningai raudonomis akimis ir sušuko: "Kodėl tu ten stovi? Ar tu negali ateiti čia ir man padėti?"

- Nebūk nekantrus, - tarė Snieguolė, - aš tau padėsiu, o ji ištraukė ją iš kišenės ir nukirto jam barzdos galą.

Kai tik nykštukas buvo laisvas, jis permetė savo ranką per petį ir nuėjo, nepaleidęs vaikams antro žvilgsnio.

Kitą dieną merginos, eidamos namo, kirto šilą, nustebino nykštuką, kuris ką tik ištuštino brangių akmenų maišą švarioje vietoje. Briliantiniai akmenys blizgėjo ir žėrėjo skirtingomis spalvomis.

- Kodėl jūs stovite ten atsilikęs? - sušuko nykštukas, o jo pilkas veidas iš pykčio tapo ryškiai raudonas.

Jis toliau šaukė, kai pasigirdo garsus urzgimas ir link jų iš miško trypčiojo juodas lokys. Nykštukas išsigando iš baimės, tačiau jis negalėjo patekti į savo olą, nes lokys jau buvo per arti.

Tada su baime širdyje jis sušuko: "Mielasis Lokys, gailėk manęs. Aš tau atiduosiu visus savo lobius". Lokys nepaisė jo žodžių ir davė blogai būtybei vienintelį smūgį letena.Nykštukas daugiau niekada nejudėjo.

Merginos pabėgo, bet lokys jas pašaukė: "Snieguolė ir rožinė raudona, nebijok". Atpažinę jo balsą, jie sustojo.

Kai jis pasivijo juos, jo meškos oda staiga nukrito ir jis stovėjo gražuolis, apsivilkęs auksu.

"Aš esu karaliaus sūnus, - pasakė jis, - ir mane užbūrė tas nedoras nykštukas, kuris pavogė mano lobius. Aš buvau priverstas lakstyti po mišką kaip laukinis lokys. Dabar jis sulaukė pelnytos bausmės."
...

Tikimės, kad jums patiks ši knyga. Jei kyla kokių nors problemų, susisiekite su mumis adresu [email protected]
Dėkoju!